T. Jaskelevičius: „Jei prašo mažo atlyginimo - nieko gero nenuveiks“

Dirbti gerai gali kiekvienas žmogus, svarbu, kad vadybininkas rastų jo savybes ir gebėjimus atitinkančias pareigas, kurios leistų atsiskleisti ir pasiekti geriausią rezultatą, įsitikinęs bendrovės „PBS‟ vadovas Tomas Jaskelevičius.

Liepą vyksiančiame Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime jis dalysis mintimis apie tradicinio verslo ir naujos kartos sankirtą. Ši jau nebepamena planinės ekonomikos, kuomet algą mokėdavo už darbe išbūtas 8 valandas, o ne rezultatą. Taip mąstančių ir kuo mažesnių sąnaudų siekiančių verslininkų Lietuvoje dar yra, bet po dešimtmečio, T.Jaskelevičiaus prognozėmis, jie vietą užleis jauniems, efektyviai dirbantiems žmonėms.

Reikšmės turės ne įgyta konkreti specialybė, o pačios studijos apskritai ir praktika. Kaip ir mokslai, gyvenimas ar dažnas lankymasis užsienyje, darbas tarptautinėse kompanijose, mat Lietuvoje mažai turime, iš ko mokytis. Kita vertus, mūsų starto pozicijos geresnės, todėl judame greičiau, aktyviau įsisaviname naujoves, esame alkani ir motyvuoti, o komforte gyvenantys vakariečiai esą apsnūdę.

– Susitikime žadate kalbėti apie tradicinio verslo ir naujos kartos sankirtą. Koks verslas yra tradicinis?

– Paremtas mažomis nusidėvėjimo sąnaudomis ir mažais atlyginimais, kas iki šiol labiausiai įprasta Lietuvoje, kalbant apie gamybinį verslą.

Po 1990 metų privatizuotos gamyklos pasiekė balansą mažomis sąnaudomis. Nebuvo naujos statybos, naujų įrengimų, viskas sena.

Šiandien didžiuma Lietuvoje esančių gamyklų yra tokios – pastatytos sovietų laikais.

– O ką laikote naująja karta?

– Kuri versle orientuojasi į veiklos efektyvumą, rinkų neapriboja geografija – jos yra pasaulinės.

Šios kartos žmonės didžiąją dalį savo gyvenimo dalį turi būti praleidę rinkos, o ne planinėje ekonomikoje. Kitaip tariant, jiems yra mažiau nei 50 metų.

Tačiau pagrindinis verslas iki šiol priklauso vyresniems. Privataus verslo savininkai šiandien daugiausia yra 60-80 metų.

Pagrindinis privatus verslas Lietuvoje kūrėsi nuo 1990-ųjų. Jį kūrė žmonės, kuriems tuo metu buvo apie keturiasdešimt. Anuomet jie buvo kita jaunoji karta, bet jų supratimas buvo suformuotas sovietinės, planinės ekonomikos. Šie žmonės buvo gimę maždaug 1950 metais, reiškia, jie buvo matę tik anokią ekonomiką, jų įpročiai – visai kitokie, jie kitaip suvokia gyvenimą.

– Įmanoma tiems seno sukirpimo žmonėms išmokti naujoviško verslo?

– Labai labai sunku. Žmogaus vertybės turi pasikeisti. Neužtenka suprasti, kad dabar – pasaulinė rinkos ekonomika. Reikia kitokių vertybių, suprasti, iš ko verslas susideda.

– Kai kurių dalykų nepakeisi, pavyzdžiui, geografijos – esame Rytų Europoje, kur sovietinė praeitis palikusi sunkiai nutrinamą žymę. Imkime kad ir papildomą atlygį gydytojui į kišenę – net ir jaunimo jis nestebina taip, kaip Vakaruose.

– Tai, kad esame Rytų Europoje, nereikšminga. Įtakos turi tėvai. Tai daugiau yra įprotis.

Reikės dar 25 metų, kad jis išnyktų. Baigėsi pirmoji dalis. Praėjo 25 metai – pasikeitė viena karta. Ateiname į tą kartą, kai kiti dešimt metų jauniems žmonėms suteiks daug galimybių. Senoviškai veikiantis verslas nebegalės išgyventi dėl ekonominių sunkumų. Jis turės mutuoti.

Štai mūsų maisto pramonė daugiausia susijusi su Rusija. Ji gyveno ir eksportavo toje pusėje, o dabar turi persiorientuoti. Ja turės pasekti daug verslų, pavyzdžiui, statybų, kuris po penkerių metų, kai baigsis Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama, turės iš esmės keistis.

– Kiek svarbu studijos, darbas, gyvenimas užsienyje? Štai gyvenimiškas pavyzdys – Vokietijoje savaime suprantama rūšiuoti atliekas, o lietuviai šį įprotį tik ugdosi.

– Neabejotinai svarbu. Gyvendamas užsienyje rinkos ekonomiką matai kasdien. Tas pats šiukšlių rūšiavimas yra rinkos ekonomika. Kažkas iš to darosi didelius pinigus.

Žmonėms daug paprasčiau, jei tą dalyką mato kasdien. Gyvenant Lietuvoje – sudėtingiau. Turi dirbti ar tarptautinėje kompanijoje, ar tokioje, kuri daug eksportuoja, kad matytum ir mokytumeisi, nes Lietuvoje nėra, iš ko mokytis.

Lietuva turi mokytis iš užsienio. Pas mus verslo vadyba universitetuose atsirado tik praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje. Pagyvenęs, padirbęs užsienyje gauni kitokios patirties. Bet nebūtina nuolat gyventi, pakanka važinėti.

Aš niekada užsienyje negyvenęs, bet praleidęs ten daugiau nei pusę gyvenimo. Lietuvoje yra vienetai įmonių, vienetai žmonių, iš kurių gali mokytis. Dėl to užsienio investicijos labai svarbios mums, o investuotojams – žmonių požiūris.

Kalbant apie pasaulio jaunimą, jis Lietuvoje turi labai daug galimybių. Jie supranta, ko reikia, ir automatiškai turi didesnių galimybių karjeroje. Užsienyje jie yra vienas iš daugelio, o Lietuvoje – iš kur kas mažiau.

– Tradicinį verslą įmanoma vystyti kitaip, pritaikyti naujajai kartai?

– Žinoma, juk verslas mutuoja. Pagrindinė varomoji jėga – mažas atlyginimas. Jam augant, reikia kreipti dėmesį į investicijas – naujas technologijas ir įrengimus, kartu žiūrėti veiklos efektyvumo. Verslas natūraliai privalės keistis. Jei jo valdytojai išliks tie patys, bus sunkiau, o jei pasikeis – lengviau valdyti.

– Ar Lietuvoje matote atlyginimų augimo tendenciją?

– Visame pasaulyje tas pats – mokamas atlyginimas, kokį nustato rinka, negali išsišokti. Lietuvoje atlyginimai kasmet auga vidutiniškai 4-5 proc. Per penkerius metus susidaro 20 proc. Atlyginimai nekils kartais. Kita vertus, palyginus su atlyginimais 2000-aisiais, dabartiniai yra dvigubai didesni, jei ne daugiau.

Atrodo, kad Lietuvoje tiesiog madinga darbuotojams mokėti kuo mažiau. Kažin ar dažnas darbdavys pasiūlo iš kitur viliojamam žmogui mokėti didesnę algą, nei šio prašoma, – tiesiog manydamas, kad jo kvalifikacija to verta.

– Čia grįžtame prie verslo supratimo – kai darai verslą iš mažų atlyginimų, nežiūri, kaip uždirbti daugiau iš efektyvios veiklos, o tik kaip sumokėti mažesnį atlyginimą.

Jei žmogus prašo mažo atlyginimo, jis nieko nepadarys. Ankstesnės kartos verslininkams nerūpėdavo, ką žmogus gali nuveikti, tik kiek jam sumokėti pinigų, – ir jis būdavo eilinis darbuotojas. Kitas požiūris – kokią vertę žmogus gali tau sugeneruoti, ir moki dalį iš tos vertės.

Sakyčiau, kad atlyginimai Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune stipriai neaugs, išliks tie patys 4-5 proc. Bet regionuose augs po 10 proc. ir daugiau per metus, nes ten atlyginimai – nesuprantamai maži.

– Internete radau jūsų mintį, kad nėra prastų darbuotojų, tik prasti vadybininkai. Ką turite omeny? Kiekvienas gali gerai dirbti, tik reikia jam suteikti galimybę?

– Taip, tereikia pastatyti į vietą. kur žmogus gali pasiekti rezultatą. Blogų darbuotojų net negali būti, jie tegali būti ne savo vietoje.

Prigimtinė žmogaus savybė – būti sąžiningam. Tai reiškia, kad jis stengiasi atlikti darbą gerai. Tik vienetai to nenori. Nuo planinės ekonomikos laikų žmonės įpratę gauti atlygį už valandas, ne rezultatą.

Nėra blogų darbuotojų. Tai neįmanoma. Bet jei vadovas, nesvarbu, aukščiausio ar žemesnio lygio, nesugeba žmogaus atskleisti, duoti darbo, kurį jis sugeba atlikti, jis tampa blogu darbuotoju.

– Reiškia, vadybininkams reikėtų studijuoti daugiau psichologijos, kad geriau pažintų žmones?

– Lietuvoje nėra vadovų, tik vienetai. Aukščiausio lygio vadovų dar surinktume, bet vidurinio lygio neturime. O psichologija yra pagrindinis vadybos mokslas.

– Gal darbuotojų buvimą ne savo vietoje lemia ir tai, kad jaunimas renkasi ne tas specialybes? Daugelis stoja ten, kur madinga, kur tikisi gero uždarbio, todėl turime būrius teisininkų, vadybininkų…

– Jokio skirtumo. Jei žmogus yra baigęs tam tikrą mokymo įstaigą, universitetą, jo mąstymas susiformavęs. O ką konkrečiai baigęs, nekreipiu dėmesio.

Taip, reikia išmanyti tam tikrą sritį – tiksliuosius, humanitarinius mokslus. Bet konkrečių žinių suteikia tik praktika. Čia yra skirtumas tarp Lietuvos ir, pavyzdžiui, Vokietijos. Ten jauniems žmonėms daug paprasčiau įsilieti į verslą, nes jau besimokydami jie turi tiesioginių sąsajų su įmonėmis, praktikos. Lietuvoje žmonės praktikuotis pradeda tik baigę universitetą, taigi praranda dvejus-trejus metus.

– Kiek mūsų verslas skiriasi nuo vakarietiško?

– Yra bendrovių, net lenkiančių Skandinavijos, kur įsigalėjęs socializmas, įmones. Mes turime geresnes starto pozicijas, esame priversti viską daryti greičiau. Komforto zonoje gyvenantys vakariečiai yra šiek tiek užsnūdę.

Esame labai motyvuoti ir alkani. Kalbate apie atlyginimus – jie daug reiškia. Kai atlyginimas dar negarantuoja komforto, nori eiti į priekį ir uždirbti daugiau. Lietuvoje kur kas greičiau įsisaviname inovacijas ir naujienas. Įmonėse pokyčiai vyksta greičiau nei Vakaruose.

– Esate sakęs, kad kokybė turi būti kiekvieno darbuotojo, o ne vien vadybos reikalas. Jūsų įmonės darbuotojai patys tapo savotiškais kokybės inspektoriais. Sukūrėte kokybės kultūros sistemą, kad jie patys ieškotų sprendimų, siūlytų patobulinimus, nuolat juos aptariate.

– Turi gimti supratimas, kad visi darbuotojai atsakingi už įmonę. Skandinavijoje tai – jau pamatinis dalykas.

Pas mus darbuotojo ir darbdavio santykis vis dar yra sudėtingas. Sovietų laikais veikė planinė ekonomika, terūpėjo atbūti darbe 8 valandas ir – namo. Visi gaudavo tą patį ir turėjo vienodas karjeros galimybes.

Jauniems žmonėms nereikia apie tai kalbėti, o vyresniems darbuotojams atrodo, kad darbdavys yra jų išnaudotojas. Reikia suvokti, kad ir darbdavys, ir darbuotojas yra vienoje komandoje, vieni be kitų negali.

– O vadovai tebegalvoja, kad darbuotojas yra ne toje pačioje valtyje sėdintis partneris, bet samdinys, turintis atidirbti už mokamą atlyginimą?

– Labai dažnai. Tai yra įmonės sėkmės problema. Jei samdai žmogų ir vien galvoji, kad jis turi dirbti, žmogus dirbs tik tiek, kiek priversi.

Kad atsiskleistų galimybės, žmogus turi jaustis komfortabiliai ir to norėti. Privalo gimti santykis, kad visi sėdi tame pačiame laive ir sėkmė priklauso nuo visų.

Kartos šiuo metu keičiasi. Tie, kurie Lietuvoje buvo pagrindiniai verslininkai pastaruosius 25 metus, per kitą dešimtmetį verslą paliks dėl objektyvios priežasties – amžiaus.

Didėjant atlyginimams daug įmonių bankrutuos, nes nesugebės konkuruoti. Vietoj jų rasis šiuolaikiškos, pagal kitus metodus dirbančios įmonės. O darbuotojai galės likti tie patys – visi tinka. Keistis turės nuo viršaus – vadybos.

– Ką galvojate apie tokias kompanijas, kaip „Google‟, kurios darbuotojams suteikia galybę patogumų – nemokamus pietus, skalbyklą, sporto ar žaidimų kambarius biure, o iš tiesų skatina neatsitraukti nuo darbo?

– Aš asmeniškai to nepalaikau. Man priimtinesnis skandinaviškas principas – dirbti 8 valandas. Reikia leisti pailsėti smegenims, atsipalaiduoti fiziškai. Žmogui reikia laisvalaikio, šeimos. Dirbantieji po 16 valandų ilgai netraukia, jų produktyvumas ilgainiui krenta. Žinoma, gali pakeisti kitais, bet, kaip sakoma, nuvarytus arklius nušauna. Manau, kad per tas pačias 8 ar net 6 valandas galima sukurti daug daugiau, dirbant inovatyviai.

– O kitokios paskatos? Sakykime, gal ir nedidelę algą mokantis darbdavys žmogui pasiūlo papildomą draudimą, narystę sporto klube ar panašiai.

– Tokie dalykai reikalingi – žaidimų kambariai, sporto salės. Jie padeda žmogui jaustis gerai.

– Sakote, kad kiekvienas turi skirtingų gebėjimų, tik dirbdamas kartu su kitais sustiprina komandą. Reiškia, stiprios konkurencijos sąlygomis ateitį turi tik naujoviškas – komandinis verslas? Ar tokiame versle lieka vietos individualybėms?

– Tiems, kurie nori dirbti individualiai, turi pasirinkti kažką, susijusį su inovacijomis, kūryba. Nes didžiajame versle viską lemia tik komandinis darbas. Jei iš tūkstančio žmonių tik trys ar septyni bus tegul ir patys protingiausi, o likusieji – vidutiniai, nieko gero nebus.

NAUJIENOS

DaugiauMažiau
MECENATAS PAGRINDINIAI PARTNERIAI GENERALINIS RĖMĖJAS PAGRINDINIS RĖMĖJAS