Svajonių poziciją svetur iškeitė į darbą Lietuvoje

Vida Jonušytė

Kad iš Jungtinės Karalystės sugrįžtų į Lietuvą, Vidai Jonušytei užteko vienoje diskusjioje prieš porą metų pakelti ranką ir užduoti drąsų klausimą. Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime (PLJS), kur vyko ši diskusija, ji pasiteiravo, kur rasti patraukliausius darbdavius. Dvi kompanijos iškart užmezgė kontaktus, vienoje – startuolyje „Trafi“ – mergina jau bemaž pusantrų metų dirba.

Vida stengiasi ne vien pritraukti talentų į savo – informacinių technologijų (IT) – sritį, bet ir griauti stereotipus, kad tai tėra programavimas ar kad netinka moterims. Ryškiai oranžinių plaukų šukuosena išsiskirianti pašnekovė siūlo lygiai tai pat negalvoti, jog trumpi plaukai – vyriška šukuosena, o aukštakulniai – moteriškas apavas: „Juk jie buvo sukurti vyrams, kad padėtų išsilaikyti balne!“

Ji yra mentorė tokiose programose, kaip „LT Big Brother“ ar „Women Go Tech“, įgyvendina projektus, padedančius mažinti regionų atskirtį, pavyzdžiui, gimtojo Kupiškio mokinukams parūpino kompiuteriukų, kad šie galėtų mokytis skaitmeninio raštingumo, rengia projektą apie alternatyvią bankininkystę mažiesiems šio krašto verslams. O į šių metų PLJS, kuris liepos 6-8 dienomis vyks Prienų rajone esančiame „Harmony park“, Vida vyks nebe kaip žiūrovė, bet kaip pranešėja.

– Kauno technologijos universitete baigėte verslo vadybą, bet netrukus atsidūrėte Jungtinėje Karalystėje (JK). Kuo paviliojo užsienis ir būtent ši šalis? Ar negalvojote apie Belgiją? Juk Briuselyje kelis mėnesius atlikote praktiką.

– Po įvairių tarptautinių projektų ir patirčių studijų metu buvo akivaizdu, kad yra daug praktikos, kurią reikia atvežti į Lietuvą. Studijavau tarptautinį verslą ir tai buvo dar viena patirtis. Pagrindinis argumentas, kodėl pasirinkau JK, – mokėjau anglų kalbą. Briuselis nesudomino dėl profesinės srities, nes tai – miestas Europos Sąjungos institucijoms, o tai manęs nedomino.

– Išvykusi pasukote į IT sektorių. Kodėl? Juk ši sritis atrodo nelabai moteriška, sudėtinga… Lietuvoje jos įvaizdis toks, o kaip yra JK?

– Srities nepakeičiau, tik papildžiau. IT turi įtakos kiekvienam verslui, todėl tai natūraliai pasiekė mane. Pirmoje įmonėje, kuri ilgai vystė naują programinę įrangą, pasiūliau įvairių būdų, kaip alternatyviai apdoroti duomenis ir gauti, ko senoji sistema negalėjo pasiūlyti. Supratusi, kad turėčiau geriau išnaudoti savo analitinį mąstymą, savarankiškai stiprinau žinias.

Mano nuomone, nėra nei vyriškų, nei moteriškų darbų. JK taip pat justi šis stereotipas, nes dirbau vyrų industrijose, tačiau ten labai skiriasi profesinis bendravimas biure. Jis taktiškesnis, todėl tai mažiau pastebima ir šis klausimas buvo iškeltas jau daug anksčiau.

– Esate pasakojusi, kad atėjus eilei pasisveikinti Lietuvoje vyrai pasimeta – nežino, ar paspausti ranką, dažnai sveikinasi kitaip. Nejau išties vyrams ir apskritai mūsų visuomenei vis dar neįprasta elgtis su moterimis lyg su vyrais, matyti moterį programuotoją ar sunkvežimio vairuotoją, vyrą darželio auklėtoją ar slaugą ligoninėje?

– Tikrai net labai keista ir sunku atsisakyti kai kurių įvaizdžių. Pagrindinis skirtumas tarp vyrų ir moterų yra fizinė jėga, todėl logiška, kad dauguma slaugų turėtų būti vyrai, nes visiems reikės kuriuo nors momentu pakelti ligonį. Tačiau buvau nustebinta sėkmingo Lietuvos verslininko, kuris labiau džiaugėsi moterimis programuotojomis, nes jos geriau atlikdavo darbą.

Stereotipus geriausia griauti kooperuojantis vyrams ir moterims, kaip daro programa „Women Go Tech“, kur pusė mentorių yra vyrai, o ne keliant konfliktą ir neskatinant dialogo.

– Ar nuo vaikystės domėjotės technologijomis, ar atėjo netikėtas nušvitimas, kad IT yra įdomu, perspektyvu, finansiškai naudinga ir panašiai?

– Domėjausi visada ir visada viena pirmųjų turėdavau naujovių: tamagočį (japonišką žaislą – elektroninį gyvūną, kurį reikia prižiūrėti, – red. past.), žaidimų konsolę, asmeninį kompiuterį, mokykloje kitiems atlikdavau Pascalio programavino namų darbus ir taip toliau.

– Kodėl išvykote į Mančesterį, o ne Londoną?

– Nes prieš tai ne kartą jame lankiausi, tuo metu ten studijavo viena iš geriausių draugių ir dėl mažesnių pragyvenimo išlaidų. Pradėjus dirbti su IT projektais bankams ir investiciniams fondams, kurie įsikūrę Londono Sityje ar Canary Wharf, ten būdavau dažnai.

– Šešerius metus dirbote didelėse kompanijose. Savo paskyroje„LinkedIn“ nurodote, kad finansinių duomenų kompanijoje „Markit“ dirbote didžiuliuose IT projektuose didžiausiems bankams. Atrodo, svajonių pozicija… Tad kodėl grįžote į Lietuvą?

– Vis ilgiau būnant Londono Sityje, laiko vertė man išaugo. Ir ne viskas matuojama tik darbu. Visada turėjau daug asmeninių projektų, kuriems norėjau skirti daugiau laiko. Be to, niekada nebuvau atitrūkusi nuo Lietuvos, domėjausi startuoliais ir jaunaisiais kūrėjais, todėl visada norėjosi pačiai prisidėti.

Prieš dvejus metus dalyvavau PLJS, apie kurį buvau girdėjusi fantastiškų atsiliepimų. Per vieną iš paskutinių diskusijų „Kodėl lietuviai linkę dirbti vakarietiškoms korporacijoms“ pakėliau ranką ir tiesiai paklausiau: „Kur turėčiau ieškoti patraukliausių darbdavių, jei norėčiau grįžti į Lietuvą?"

Po trumpos tylos pasigirdo „Vinted“ vadovo siūlymas: „Atsiųsk man savo CV“. Apsikeitus kontaktais su juo ir dar vienu diskusijos dalyviu, keliai greitai suvedė su kelionių mieste platforma „Trafi“ (kompanija sukūrė programėlę mobiliajam telefonui, kuri leidžia susiplanuoti kelionę greičiausiu ir patogiausiu būdu – red. past.).

– Dabar šiame startuolyje vadovaujate tarptautinei komandai. Kodėl būtent ši bendrovė?

– „Trafi“ yra alternatyviai mąstantis startuolis, o tokių darbdavių, iš kurių galėčiau rinktis, Lietuvoje labai mažai. Man taip pat buvo svarbu, kad galėčiau kasdien naudoti anglų kalbą, o per bandomąją dieną (trial day) susižavėjau įmonėje dirbusiais žmonėmis.

– Kur dirbti įdomiau, smagiau, perspektyviau – didelėje, rimtoje, tam tikrą įdirbį ir įvaizdį turinčioje kompanijoje ar startuolyje, kuris bent iš pradžių būna nedidelis, galintis bet kada žlugti?

– Labai džiaugiuosi įvairiapuse savo darbo patirtimi, nes manau, kad dabar ji stipresnė. Perspektyvu visur, kur įdedi pastangų ir mėgaujiesi darbu. O kad didelėse ir ilgai veikiančiose įmonėse dirbti saugiau – tik stereotipas, nes mačiau, kaip jungiantis dviem korporacijoms buvo atleidžiami žmonės, užimantys besidubliuojančias pozicijas ir pan.

– Sakote, jog aistringai siekiate į savo sritį pritraukti talentų. Kaip sekasi jų ieškoti ir vilioti? Tikriausiai IT žavisi ne vienas – juk skamba taip šauniai ir perspektyviai, atlyginimas geras, o paaiškėja, kad nei talentingas, nei dirbti nori ar gali…

– Susidomėjimas didžiulis. Didžiausias barjeras yra pasitikėjimo savimi trūkumas, o kartais – net supratimas, kad IT yra tik programavimas. Visų pirma su tuo dirbu motyvuodama žmones ir įvairiomis formomis skleisdama tech (IT ir inžinerijos) edukaciją plačiąja prasme. Vienas iš dabartinių mano projektų yra atskirties mažinimas tarp regionų ir didmiesčių: prisidėjau prie „Micro:bit“ kompiuteriukų atvežimo Kupiškio penktokams, vešiu „bit&Byte“ programavimo valandą, taip pat ruošiu projektą apie alternatyvią bankininkystę mažiesiems Kupiškio verslams ir dar daugiau.

– O ar merginos drąsiau renkasi IT sritį?

– Taip, vis drąsiau, „Infobalt“ duomenimis, 20 proc. tech srities darbuotojų yra moterys, tačiau mes dar toli nuo Skandinavijos rezultatų ir mentaliteto.

– Esate programos „Women Go Tech“, kuri pagrįsta sėkmės istorijomis, stengiasi įveikti stereotipus ir pagal kurią moterims įsitvirtinti tech sektoriuje padeda šios srities profesionalai moterys bei vyrai, viena iš „Vilnius Girls Code“ organizatorių. Kiek tokios iniciatyvos padeda keisti IT, kaip vyriškos srities, įvaizdį?

– Dirbu ir su daugiau projektų, nes nepakanka vieną kartą padrąsinti. Asmeniškai planuoju įsteigti tech edukacijos projektą, nes poreikis didžiulis ir šios iniciatyvos yra būtinos. Kadangi dažniausiai reikia žmogui išeiti į diskomforto zoną arba įtikinti, kad normalu, jog ypač siekiant lyderystės diskomfortas tampa norma, reikia įdėti daug darbo ir parodyti, jog tai nėra baugu.

– Dar viena jūsų citata: „Norėčiau matyti daugiau lietuvių, grįžtančių ar stiprinančių gerą Lietuvos įvaizdį, kad ir kur jie būtų“. Kas, jūsų manymu, paskatintų grįžti žmones, kurie išvyko ne vien dėl didesnio atlyginimo ar apskritai galimybės rasti darbą, o dėl studijų, įdomesnių ir platesnių profesinių galimybių, galbūt šiaip smagesnio gyvenimo? Kitaip tariant, tuos, kurių vien padoria alga nenupirksi.

– Visų pirma reikėtų daugiau tolerancijos ir supratingumo Lietuvoje (nuo mandagesnio vairavimo iki inovacijų diegimo viešajame sektoriuje). Jei darbdaviai atsipalaiduotų ir labiau pasitikėtų žmonėmis, pavyzdžiui, nustotų skaičiuoti darbe praleistas minutes, o fokusuotųsi į rezultatus ir pasiūlytų lankstų darbo laiką (kiek tinka darbo specifikai), jie atrodytų patraukliau. Dvigubos pilietybės įvedimas padėtų seniau išvykusiems ir nenorintiems prarasti, ką svetur susikūrė.

– Nepamirštate gimtojo Kupiškio: priklausote „City Alumni Kupiškis“, kaip minėjote, tenykščiams penktokams nuvežėte 185 kompiuteriukus „BBC Micro:bit“, kad vaikai galėtų mokytis programuoti, prieš tai padėjote surinkti lėšų jiems nupirkti. Kiek svarbu vaikus nuo mažumės mokyti ne vien filmukus kompiuteriuose žiūrėti, bet ir naudoti juos mokslui? Ar dešimtmečiams dar ne per anksti mokytis programavimo?

– Darbo rinka tampa vis dinamiškesnė ir keičiasi taip greitai, kad ugdymo įstaigos nespėja prisitaikyti, todėl ugdymui būtinos papildomos priemonės. Dešimtmečiams tikrai ne per anksti. „Micro:bit“ moko kūrybiškai mąstyti ir spręsti problemas – o tai yra reikalingiausi gebėjimai darbo rinkoje – per logines elementų jungtis, paties JavaScript kodo nerašo, tačiau yra tokia galimybė norintiems. Tai išskirtinai sukurta 29 kompanijų, tokių, kaip „Microsoft“ ar „Samsung“, todėl pateikta labai aiškiai.

– Negaliu nepaklausti apie jūsų išvaizdą, nes visose nuotraukose iš tolo šviečia oranžinė plaukų kupeta.Kodėl šita spalva? Dėl to, kad „I am a major fan of eccentricity“ („Esu didžiulė ekscentriškumo gerbėja“), kaip kartą parašėte internete? Prieš porą metų labdaros tikslais nusiskutote plaukus. Kaip kilo mintis būtent taip padėti vėžiu sergantiems vaikams?

– Išvaizda man yra viena iš ekspresijos formų – tylus būdas pristatyti save. Pastaruoju metu oranžiniai plaukai yra vienas iš mano asmeninio įvaizdžio kūrimo (branding) įrankių viešajam kalbėjimui ir su tuo susijusiems projektams.

Plaukų skutimasis buvo finansinių duomenų kompanijos, kurioje dirbau, kasmet remiamas projektas. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl prisijungiau dariau, nes kompanija tai skatino. Kartu tai buvo mano būdas skatinti aplinkinius būti tolerantiškesnius ir atkreipti draugų kitose šalyse, dėmesį į labdaros populiarumą bei įvairumą JK. Galiausiai Ir norėjau prisidėti prie nereikalingų stereotipų griovimo. Kad trumpi plaukai yra vyriška, tik stereotipas, kaip ir tai, kad aukštakulniai – moteriška, nes jie buvo sukurti vyrams, kad padėtų išsilaikyti žirgo balne.


NAUJIENOS

DaugiauMažiau
mecenatas pagrindinis partneris generalinis rėmėjas pagrindiniai rėmėjai
rėmėjai informaciniai partneriai partneriai draugai