Raimondas Kuodis: nebeverta kišti didelių pinigų į regionus

Nebeverta regionams skirti tiek pinigų, kiek buvo seikėjama Europos Sąjungos (ES) paramos, įsitikinęs ekonomistas dr. Raimondas Kuodis. Jie esą gali galutinai įstrigti uždarame rate – jau dabar, mažėjant gyventojų, menksta paklausa, o tai atbaido investuotojus. Tuštėjančius miestus ir miestelius gelbsti nebet aktyvūs merai. Bet pigia darbo jėga ir palankiomis sąlygomis verslininkų nesuviliosi, jei nebus, kam pasiūlyti prekių ar paslaugų.

Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojo žodžiais, prastėjanti demografinė padėtis kenkia regionų raidai: jis regi klestinčią didžiausių miestų, o greta – šviesių perspektyvų neturinčią regionų ekonomiką.

Savo įžvalgomis apie regionų vystymąsi makroekonominės politikos ir viešosios ekonomikos ekspertas dalysis liepą vyksiančiame Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime. Tradicinis verslo, mokslo, politikos ir kultūros festivalis Prienų rajone, „Harmony park“ teritorijoje rengiamas liepos 8-10 dienomis.

– Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime kalbėsite apie dvi ekonomikas. Kokias?

– Panašu, kad Lietuvos ekonomika skyla į dvi dalis: yra klestinti kelių didžiųjų miestų ekonomika ir regionų, mažesnių miestelių, kaimų ekonomika, kuri, atrodo, yra uždarame rate ir nematyti geresnių perspektyvų iš jo ištrūkti. Kalbėsiu apie šias dvi ekonomikas ir dėl kokių priežasčių jų keliai išsiskyrė.

Akivaizdu, kad trys didieji miestai (Vilnius, Kaunas ir Klaipėda – red. past.) yra kur kas geresnėje pozicijoje, palyginti net su po to einančiais – Šiauliais, Panevėžiu. Prastėjanti demografija labai kenkia ekonominei raidai regionuose.

– Darbo ir socialinių tyrimų institutas ne taip seniai įspėjo, kad per dešimtmetį prarasime 400 tūkst. darbingų žmonių, o kai kuriuose mažuose miesteliuose daugiau nei pusė gyventojų gali likti pensininkai. Sparčiausiai tuštėja mažesni miestai. Bemaž pusėje šalies teritorijos gyvena iki 10 žmonių kvadratiniame kilometre. Ką tai reiškia regionams?

– Uždarą ratą, blogą pusiausvyrą. Paklausos išvažiavimas žlugdo investicijas į tuos regionus. Natūralu, kad be investicijų, kitų bandymų pagyvinti jų ekonomiką nieko ten ir nebus.

Didysis klausimas – ar valdžiai susitaikyti su šia tendencija, ar bandyti ją pakeisti? Kol kas tai nelabai sekasi, nes emigracijos mastas yra bene didžiausias Europoje. Migracija yra dvejopa, yra ir vidinė migracija, pirmiausia į Vilnių. Todėl regionai, pesimistų požiūriu, gali būti pasmerkti būti senų žmonių gyvenimo vieta. Tokia demografinė situacija ir amžiaus struktūra regionams nieko gero nežada. 

– Anksčiau žurnalistams esate sakęs: bandymai mažinti darbo užmokestį sugriovė regionų ekonomiką, ten yra mažai dirbančiųjų, jie gauna nedideles algas, o tai reiškia vangią paklausą. Tokia padėtis neskatina samdyti naujų darbuotojų, o esančiųjų našumas dėl kuklios paklausos menkas. Kokios to pasekmės?

– Bandau Lietuvoje skleisti neortodoksinę ekonominę mintį. Paklausa, kaip darbo našumo didėjimo, investicijų veiksnys, ignoruojama. Visiems atrodo, kad užtenka investuoti ir našumas, algos padidės.

Bet turime nepamiršti, kad žirklės kerpa abiem ašmenimis. Turime žinoti, kas nupirks pagamintą produktą, kad galėtume realizuoti savo vizijas, priešingu atveju tai bus daugiau pelno iliuzija. Lietuvoje mažai kalbama apie paklausos vaidmenį lemiant makroekonomines pasekmes – užimtumą, našumo didėjimą. Bandysiu priminti senuosius ekonomikos dėsnius, kurie buvo žinomi prieš pusę amžiaus, bet dabar pamirštami.

– Emigracija reiškia ir kvalifikuotos darbo jėgos trūkumą. Ar įžvelgiate ir šią problemą?

– Intuityviai tą jaučia visi investuotojai, kuriems reikia tiek nebrangios, bet kvalifikuotos darbo jėgos, tiek pirkėjų. Jei jų verslas susijęs su eksportu, ši problema atpuola, bet daug verslų dirba vidaus rinkai, ypač modernioje ekonomikoje, kuri remiasi paslaugų sektoriumi.

Akivaizdu, kad investicijos eina ten, kur galbūt yra brangiau, bet kur yra paklausos perspektyvos. Kodėl investicijos eina į didžiuosius miestus, o ne Balbieriškį ar Skuodą, kur darbo jėga galbūt yra pigesnė? Nes ten nėra nei darbo jėgos, nei paklausos perspektyvų.

– Pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis pataria: turime tapti verslių, kūrybingų žmonių šalimi. Ar matote gerų poslinkių šia kryptimi?

– Yra – klasteriai, kurie dažnai dėl istorinių atsitiktinumų veiklų plečiasi ir vienas kitą palaiko.

Lietuva spėjo įkišti koją į tarpdurį, kai kalbama apie IT kompanijas, infrastruktūros paslaugas, kurias bankai pradeda teikti savo motininėms kompanijoms iš Vilniaus. Pavyzdžiui, „Barclay‟, paskui juos atėjo nemažai kitų vakarietiškų kompanijų. Tam reikia išsilavinusių žmonių, kurie mokėtų anglų kalbą, mokėtų programuoti.

Turtinga ekonomika išnaudoja protą, žmogiškąjį kapitalą. Pasaulyje už tai daug mokama. Aukštojo mokslo grąža yra pakankamai didelė. Palyginti su tuo, kuris baigė tik vidurinę mokyklą, išsilavinęs žmogus visą gyvenimą gauna reikšmingą darbo užmokesčio premiją.

Kitas kelias į turtėjimą – bandymas kurti žinomus produktus su prekės ženklais, kas leistų mums pagerinti savo prekybos su Vakarais sąlygas. Dabar dažnai siūlome jiems brangius drabužius, bet gauname pajamas tik už siuvimą, o ne už žinomą etiketę, už kurią norisi mokėti. Žmonių tuštybę šiuo požiūriu reikia išnaudoti, kaip išnaudoja Vakarai. Aišku, Lietuvai perspektyvos, kad turėsime savo „Apple‟, „iPhone‟, „Armani‟ džinsus ir panašiai, yra menkos.

– Kiek regionų ekonomikai svarbi šešėlinė ekonomika, kontrabanda?

– Tai tik atrodo geras biznis, bet iš tiesų milžiniškas šešėlis Lietuvoje demoralizuoja visuomenę. Ne šešėlinė jos dalis turi mokėti gana didelius mokesčius. Akivaizdu, kad negalime toleruoti kontrabandos, kaip pakraščio regionų ekonominio pagrindo, nes jos žala nacionaliniu mastu yra gerokai didesnė nei nauda, nepaisant to, kad nemažai daliai žmonių cigaretės, alkoholis, degalų kontrabanda yra išgyvenimo strategija.

– Daugybė gyventojų regionuose vadovaujasi išlaikytinių filosofija – gyventi iš pašalpų. Jų motyvaciją dirbti sumažina ir siūlomos menkos algos. Tai klampina į skurdo spąstus, skatina socialinį pasyvumą ir nelegalų darbą, žmonės praranda kvalifikaciją ar apskritai jos neįgyja. Kaip ištrūkti iš šio uždaro rato?

– Darbo vietų nebuvimas sukuria ilgalaikio nedarbo problemą. Ne viena Lietuva su tuo kovoja, didžioji dalis Europos – taip pat.

Bėgant laikui ilgalaikių bedarbių žmogiškasis kapitalas „nusidėvi‟, žinios pasensta, jie tampa sunkiai įdarbinami – jie dažnai prasigeria, kitaip pakeičia savo gyvenimo būdą. Turime rimtą problemą, kuri pirmiausia kyla, kadangi žmonės negaudavo darbų už priimtiną užmokestį. Regionuose paprastai siūlomi darbai už minimumą, kuris ilgą laiką buvo mažas ir neleidžiantis pragyventi jauno žmogaus šeimai.

Deja, nemaža dalis kaimo tiesiog degradavo. Tuos atvejus kas mėnesį-kitą žiniasklaida paviešina – kaip vaikai sumetami į šulinį ir panašiai. Tai rodo alkoholio vartojimo, savižudybių, emigracijos statistika – šiuos dalykus politikai pražiūrėjo, nes didelį dėmesį skirdavo siauram ekonomikos plėtros matui – bendrojo vidaus produkto (BVP) augimui. Bet ekonomistai siūlo žiūrėti į laimės ekonomiką ir kitus paaiškinimus, kodėl žmonės nesijaučia laimingi, nors auga BVP. Svarbus ir BVP pasiskirstymas, kuris Lietuvoje yra labai neproporcingas, ir platesni teisingumo nebuvimo klausimai.

– Lietuvos ūkis laikosi ant eksporto. Ar regionus tai gelbsti?

– Iš sovietinių laikų paveldėjome pakankamai geografiškai subalansuotą pramonės struktūrą, priešingai nei, pavyzdžiui, kaimyninė Latvija, kur didžioji dalis ekonomikos buvo sukoncentruota Rygoje. Lietuva kažkokiu stebuklingu būdu – gal dėl pragmatiškos kompartijos politikos – pramonę paskirstė neblogai. Turime didelių gamyklų ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir Mažeikiuose, Marijampolėje. Tai yra nemažas išsigelbėjimas tų regionų žmonėms – sakykime, jie gali dirbti medienos, mašinų ir kitoje pramonėje, kuri nemaža dalimi nukreipta į eksportą.

Norint turėti masinį užimtumą, reikia stambių verslų, gamyklų. Eksportas buvo vienas iš išėjimo iš pastarosios krizės variklių. Dabar jį palaipsniui dėl išorinių priežasčių keičia vidaus paklausa. Dėl Rusijos išsidirbinėjimų nebegalime žvalgytis į Rytus, kaip į išsigelbėjimo šaltinį. Vidaus paklausos padidėjimas, dėl minimalios algos politikos, už kurią galima pagirti šią Vyriausybę, yra dabar pagrindinis variklis, nebe eksportas.

– Kaip paskatinti verslą neignoruoti regionų? Kaip regionams tapti patrauklesniems, kad visai nežlugtų, o Lietuvos ūkis nevirstų kelių miestų ekonomika?

– Aš labiau priklausau skeptikams, kurie mano, kad nebeverta kišti pinigų tokiais mastais į regionus, kaip Lietuva bandė daryti su ES parama. Pinigų kišimas gali pabloginti situaciją, jis tik gilina lindimą į uždarą ratą – tą parodė milžiniškų investicijų į vandentvarką pavyzdys. Politikai iš paskutiniųjų nepripažins, kad galbūt verta nuleisti rankas ir susitaikyti su esama padėtimi. Yra didelė takoskyra tarp ekonomistų ir politikų. Šie renkami regionuose ir bando padaryti viską, kad ten daugiau europinės paramos nusėstų.

Merų aktyvumas bandant kone už skverno traukti investuotojus, ką daro tokios centrinės valdžios institucijos, kaip „Investuok Lietuvoje‟, asmeninis bandymas parodyti, kad gerai tvarkomasi, kad greitai galima pradėti verslą, padeda. Bet investuotojai atsižvelgia į keliolika veiksnių, ir natūralu, kad demografijos tendencijos gali nusverti visus teigiamus dalykus, kad ir kiek savivaldybės ar merai stengtųsi.

– Ar matote šviesos spindulį, gerų pavyzdžių? Pavyzdžiui, apsilankiusieji Druskininkuose negaili jiems komplimentų.

– Druskininkai dėl palankios geografinės vietos, gilių sveikatinimo paslaugų tradicijų, privataus ir valstybinio kapitalo injekcijų yra sėkmingo klasterio pavyzdys. Jie aptarnauja tiek užsienio turistus, norinčius pagerinti sveikatą, tiek nemaža dalimi remiasi didžiųjų miestų gyventojų, kurie mielai važiuoja daugiau papramogauti nei pasigydyti, išlaidomis. Tai yra pavyzdys, kai sutapo visos palankios aplinkybės, ir turime retą sėkmės istoriją. Būtų gerai, kad daugiau tokių būtų, bet jas galime ant pirštų suskaičiuoti.

Yra sėkmės pavyzdžių, kuriuos nemaža dalimi nulemia nuo žmonių nepriklausančios aplinkybės. Pajūris yra natūralus traukos centras. Baltarusiai neturi priėjimo prie jūros, kas mums labai padeda. Nuo senų laikų, kol pinigų turėjo, kol rublis nebuvo nuvertėjęs, rusai irgi mėgo į Palangą važiuoti.

NAUJIENOS

DaugiauMažiau
MECENATAS PAGRINDINIAI PARTNERIAI GENERALINIS RĖMĖJAS PAGRINDINIS RĖMĖJAS