Popoliariausio ukrainiečių rašytojo A. Kurkovo patarimas: emigravus neištirpti „buljone“

Asimiliuotis taip, kad niekas nesuprastų tavo kilmės, ar integruotis išliekant lietuviu? Užsienyje bene geriausiai žinomas ukrainiečių rašytojas Andrejus Kurkovas emigrantams pataria rinktis antrą kelią: pažinti šalį, kurioje apsigyveni, bet kartu išsaugoti savo kultūrines šaknis, gimtąją kalbą. Visiškas ištirpimas „bendrame buljone“ atima iš pasaulio įvairovę, sako kūrėjas, išleidęs romaną apie emigruojančius ir laimę svetur nebūtinai surandančius lietuvius.

Pastaruosius keliolika metų nuolat Lietuvoje besilankantis A. Kurkovas mūsų šalį apibūdina kaip intravertę, kuri nenori atskleisti pasauliui savo paslapčių, bet nori, kad pasaulis apie jas sužinotų. Kuri siekia išlaviruoti tarp daug ką suvienodinančių europinių procesų ir noro likti savimi. Gal dėl to lietuviško charakterio bruožų koncentraciją jis pamatė šviesaus atminimo poeto Marcelijaus Martinaičio sugalvotame personaže Kukutyje, kuris šiame romane kartu su kitais lietuviais ėmė klajoti po Europą.

Kokią Lietuvą mato iš šono, rašytojas išdėstys liepos 6-8 dienomis Prienų rajone esančiame „Harmony park“ vyksiančiame Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime (PLJS). O interviu rašytojas pasakoja apie pažintį su keistuoju Kukučiu, kas įkvėpė parašyti knygą apie Lietuvą, kokią ją mato iš šono ir ką ateityje prognozuoja Europai.

M. Martinaitis „paskolino“ Kukutį

57-erių A. Kurkovas – labiausiai į užsienio kalbas verčiamas šiuolaikinis Ukrainos rašytojas, scenarijų autorius, žurnalistas. Per 20 jo knygų išverstos į bemaž 40 pasaulio kalbų, ne viena išleista ir lietuviškai („Iškyla ant ledo. Pašalinio mirtis“, kuri Ukrainoje pasirodė didesniu nei 250 tūkst. egzempliorių tiražu – didesniu nei bet kuri kita šiuolaikinio ukrainiečių rašytojo knyga, „Maidano dienoraštis“, „Bikfordo pasaulis“).

Labiausiai sava mums – neseniai ir į lietuvių kalbą išversta „Šengeno istorija“. Ir ne vien dėl to, kad veiksmas vyksta Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kažkur aplink Anykščius, herojai – lietuviai, o tarp jų – net Kukutis. Lietuviams artima ir kūrinio problematika, tad nekeista, kad jis vadinamas bene lietuviškiausiu užsienio rašytojo romanu.

Veiksmas prasideda 2007-ųjų gruodį, kai Lietuvai atsiveria Šengeno erdvė. Šio įvykio proga pilyje prie Baltarusijos sienos buvo surengtas roko festivalis, o trys per jį susipažinusios poros buvo paskelbtos sutuoktiniais. Gruodžio 20-osios vakarą jie susirenka Pienagalio vienkiemyje prie Anykščių ir laukia vidurnakčio, kai Lietuva simboliškai pakels pasienio užtvarus į Lenkiją bei Latviją ir prisijungs prie bevizio judėjimo Europoje.

Jaunuoliai nusprendžia, kad kiekviena pora iškeliaus į vis kitą Europos miestą: Ingrida ir Klaudijus – į Londoną, Andrius ir Barbora – į Paryžių, o Renata ir Vytas – į Romą arba Veneciją, bet šie galiausiai lieka Anykščių rajone. Išvykusieji nusivilia ne vien gyvenimu svetur, bet ir vienas kitu, užtat likusieji išties tampa vyru ir žmona.

Tiesa, pirmasis Lietuvos ir Lenkijos sieną Šeštokų pasienio punkte be paso perėjo keistas energingas senukas, prisistatantis Kukučio vardu. Nors ir su medine koja, Kukutis autostopu keliauja į Paryžių, nes mano, kad kam nors iš lietuvių reikia ten padėti, ir svajoja apkeliauti Europą be paso. Bešlubčiodamas senukas visur vėluoja, bet pamato daugiau už kitus.

Taip, tai yra tas pats Kukutis, pažįstamas iš M. Martinaičio eilėraščių ir Vytauto Kernagio dainų. A. Kurkovas suspėjo, prieš poetui iškeliaujant Anapilin, gauti jo leidimą „pasiskolinti“ žinomą personažą. Nors buvo įsitikinęs, kad dar paauglystėje pamėgtų eilėraščių autorius seniai miręs… Tik 2005-aisiais iš tuomečio Lietuvos ambasadoriaus Ukrainoje Algirdo Kumžos sužinojo klystąs.

Nuo to laiko A. Kurkovas kasmet atvykdavo į Lietuvą, aplankė visus regionus, ėmė geriau pažinti mūsų šalį ir žmones. 2012-aisiais pajuto pakankamai pažįstąs Lietuvą ir subrendęs parašyti romaną apie ją, visų pirma – norėdamas padėkoti už paramą Ukrainai ir papasakoti pasauliui mūsų šalies istoriją, gyventojų mentalitetą, o Lietuvos skaitytojui parodyti tikrąją Europą. Suprato, kad be Kukučio neapsieis.

Emigrantu tapti nepanoro

Kaip jį kartą apibūdino britų žurnalistai, A. Kurkovas – neįprastas ukrainietis. Gimęs Rusijoje, jo gimtoji kalba – rusų, jis rašo rusiškai. Bet pats rašytojas savęs tikru rusu nelaiko, nebent etniniu rusu – Ukrainos piliečiu. Mat neturi Rusijos pilietybės ir jos nenori. Nors rašytojas populiarus daugelyje šalių, Rusijoje jo knygos 2004-aisiais buvo uždraustos – nes autorius palaikė Oranžinę revoliuciją ir nepritarė, kad rusų kalba būtų įteisinta Ukrainoje kaip antra valstybinė kalba. Be to, tais metais pasirodė romanas „Paskutinė prezidento meilė“, kurio herojus – Vladimiras Putinas, Rusijos prezidentas, vadovaujantis šaliai iki 2016-ųjų. Knygoje jis grasina Ukrainos prezidentui nutraukti dujų tiekimą, atimti Sevastopolį ir Krymą. Rašytojas nuspėjo ir būsimo Ukrainos vadovo Viktoro Juščenkos apnuodijimą.

Lyg minėtos painiavos būtų negana, A. Kurkovas yra vedęs britę Elizabeth, su kuria susipažino dar 1981-aisiais, kai ji atvyko į Kijevą mokytis rusų kalbos. Pora susituokė 1988 metais Londone, nes Kijeve būtų neleidę. Tačiau gyventi Londone neliko – ten vyras jautėsi blogai ir grįžo į Kijevą. Elizabeth svečioje šalyje neprapuolė – dirba vyriausiąja Kembridžo universiteto egzaminuotoja – organizuoja anglų kalbos testus Ukrainoje, dėsto anglų kalbą, dainuoja chore, režisuoja Kijevo anglakalbių mėgėjų teatro spektaklius, verčia. Pora susilaukė trijų vaikų.

Rašyti mažasis Andrejus pradėjo vos septynerių: kai iš trijų jo žiurkėnų du nugaišo, sukūrė eilėraštį apie likusiojo vienatvę, o kai ir šis žuvo, nukritęs nuo balkono, ėmė kurti niūrius eilėraščius. Bet kelias į didįjį populiarumą nebuvo lengvas. A. Kurkovas kone du dešimtmečius atkakliai siuntinėjo įvairioms pasaulio leidykloms siūlymus spausdinti savo kūrinius, bet vis išgirsdavo, kad nė vienas netinka. Jį apėmė azartas žūtbūt sulaukti teigiamo atsakymo. Ir štai 1999 metais jo kūrinių teises nupirko leidykla „Diogenes“.

– PLJS ketinate kalbėti, kaip Lietuva atrodo jūsų akimis. Tad kokia ji?

– Lietuva – įdomi šalis su labai įdomia istorija. Šalis introvertė, kuri, kaip man atrodo, nelabai nori atskleisti pasauliui savo paslaptis, bet tuo pačiu nori, kad pasaulis jas žinotų. Šalis, ieškanti balanso, pusiausvyros tarp protingo įsitraukimo į europinius procesus ir savo tvirto noro likti savimi, neleisti europiniams procesams suvienodinti, užglaistyti tai, kuo Lietuva skiriasi nuo kitų Europos Sąjungos valstybių.

– Kaip prasidėjo jūsų romanas su Lietuva? Šiandien nelabai madinga rusams kalbėti apie mūsų šalį pozityviai…

– Aš – etninis rusas, o politiškai ir mentališkai – ukrainietis, nuo ankstyvos vaikystės gyvenau ir gyvenu Kijeve. Ukrainiečiai – ir etniškai, ir politiškai – myli Lietuvą ir laiko ją artimiausia sąjungininke, broliška šalimi. Be kita ko, lietuviai ukrainiečiams – broliai ir istoriškai, juk didžioji Ukrainos teritorijos dalis priklausė Lietuvos didžiajai kunigaikštystei, daugumą pilių ir tvirtovių dabartinės Ukrainos teritorijoje pastatė lietuviai. Todėl nieko keisto, kad Ukrainoje visi kalba apie Lietuvą ir lietuvius tik teigiamai!

Mano romanas su Lietuva prasidėjo dar sovietmečiu ir tik lietuviškos literatūros dėka. Juk iki 2005 metų aš Lietuvoje net nebuvau lankęsis.

– Per 13 metų galėjote pakankamai ištyrinėti lietuvių identitetą. Net išsiaiškinote, kaip esate sakęs žurnalistams, kad lietuviai yra kažkur tarp slavų ir Vakarų. Ką tai reiškia?

– Man atrodo, kad suprantu lietuvius, bet tvirtai galėčiau taip pasakyti tik išmokęs lietuviškai. Sakyti, jog lietuviai yra kažkur tarp slavų ir Vakarų, – žinoma, supaprastintas paveikslas. Lietuviams tenka ypatinga vieta ir Europoje, ir tarp Baltijos šalių. Jie turėjo daugiausiai kontaktų su vokiečių pasauliu, Lietuvoje ištirpo rytinė Prūsija, Lietuva geriau už Latviją išsaugojo savo nacionalinį-kultūrinį identitetą. Ir tai įvyko kaip tik dėl lietuvių tautos, kuri visada labiau žiūrėjo į save ir savo istoriją, o ne supantį pasaulį, dėl „intravertiškumo“. Susitelkimą į save sovietmečiu išsaugojo ir lietuvių kalba, ji sustiprino savo vaidmenį ir reikšmę dabartinėje Lietuvoje. Lietuva – stebėtinai vieninga valstybė.

– Kokius mitus Lietuvos pažinimas padėjo paneigti, kokios „tiesos“ pasirodė esančios mitai?

– Dar sovietmečiu susidurdavau su stereotipais, kad lietuviai – niūrūs, nebendraujantys žmonės. Asmeninė patirtis leido man nesunkiai paneigti šią klišę. Niūrių lietuvių beveik nesutikau. Kalbant apie bendravimą – taip, lietuviai retai kalba garsiai, pokalbiuose jie mažiau emocionalūs už ukrainiečius, bet čia būtų teisingiau kalbėti apie psichotipą, o ne apie stereotipus. Aš praktiškai niekada nemačiau, kad Lietuvoje kas nors gatvėje rėktų ant kito. Ukrainoje tokio tipo pokalbius-apsižodžiavimus girdžiu kasdien.

Kokia „tiesa“ pasirodė ar gali pasirodyti esanti mitas, atvirai pasakius, nenoriu žinoti. Mane žavi kai kurios tiesos-mitai, jie manyje sustiprina tą Lietuvos ir lietuvių vaizdą, kuris man patinka. Pavyzdžiui, „tiesa“, kad lietuviai paskutinieji Europoje priėmė krikščionybę ir iki galo gynė savo pagonybę. „Tiesa“ arba „mitas“, kad tik Lietuvoje (Kaune) buvo gaminamos juodosios dėžės sovietiniams lėktuvams. „Tiesa“ arba „mitas“, kad sovietmečiu visi svarbiausi Lietuvos komunistai iš tiesų buvo nacionalistai ir net Maskvoje gynė Lietuvos interesus, įskaitant ir geopolitinius. Esą jie neleido šalyje statyti didelių karinių miestelių, kuriuose vėliau, atkūrus nepriklausomybę, būtų likę rusakalbių gyventojų, dabar keliančių problemų Latvijoje ir Estijoje.

– „Lietuviška patirtis“ tapo puikia medžiaga romanui „Šengeno istorija“. Kodėl jam sugalvojote būtent tokį siužetą?

– Visų pirma norėjau šiame romane papasakoti apie Lietuvą ir lietuvius. Bet kuo daugiau dirbau prie jo, tuo „europietiškesnis“ jis darėsi ir galiausiai tapo romanu apie Lietuvą ir Europą, apie migraciją ir grįžimą. Migracijos tema negalėjo neiškilti, juk kaskart, man atvažiavus į Lietuvą, kas nors būtinai imdavo skųstis, kad lietuviai išvažiuoja, kad jaunimas nemato perspektyvų, kad išvažiavo jau iki 30 proc. šalies gyventojų! Tie pasakojimai negalėjo man nepadaryti įtakos.

Pamenu, kaip kažkuriuo metu net pajutau dvasinį skausmą nuo pokalbių šia tema. Man rodė apleistus vienkiemius ir sakė, kad šeimininkų palikuonių yra, bet jie – Airijoje, Anglijoje, JAV. Kas gali būti baisiau už paliktus namus, kur anksčiau virė gyvenimas, gimė vaikai, buvo švenčiamos vestuvės ir jubiliejai. Tyla apleistame name panaši į mirtį. Palikti namai virsta paliktais kaimais. Teritorijos išmirimas visada sukelia liūdnų minčių ir jausmų.

Tačiau, kita vertus, jauni žmonės mėgsta keliauti, nori pažinti gyvenimą ir pasaulį. Jei išvažiuoja norėdami pažinti, jie gali sugrįžti. Todėl visi pagrindiniai mano romano herojai, išskyrus Kukutį ir senąjį Joną (Kukučio tėvą – tokį, rašytojas įsivaizdavo M.Martinaitį – red. past.) – jauni ir nepatyrę.

– Kodėl herojumi tapo Kukutis? Nes pasirodė jums kaip tipiškas lietuvis? Gal priešingai – tipažas, kurį jau praradome? O gal tiesiog norėjosi įamžinti mėgstamų eilėraščių personažą?

– Kukučio paveikslą įsimylėjau dar jaunystėje, kai rašiau eiles ir poeziją skaičiau mieliau nei prozą. Buvau 15-os, kai į rankas atsitiktinai pakliuvo Marcelijaus Martinaičio knyga „Kukučio baladės“. Aš ją daugybę kartų perskaičiau, o mėgstamiausias balades paverčiau dainomis, sukūriau joms muziką. Kai kurios dainos iš tų laikų liko su manimi visam gyvenimui. Vos svečiuose ar pas draugus suradęs pianiną, sėsdavau prie jo, papasakodavau klausytojams apie Kukutį ir dainuodavau savo dainas apie jį. Man jis buvo tipiškas lietuvis, kol nepradėjau lankytis Lietuvoje. O kai pradėjau, Kukutis transformavosi į iš dalies folklorinį, iš dalies – autorinį personažą, panašų į „amžinąjį žydą“. Kukutis man – visų lietuviško charakterio bruožų koncentracija, „aktyvios vienatvės“ simbolis. Tam tikra prasme – visos Lietuvos ir jos vietos pasaulyje simbolis.

– Mes mėgstame apie Lietuvą pasakoti standartinius dalykus: nuostabi gamta, sena kalba, didinga praeitis ir pan. Jūs – užsienietis iš Rytų, vedęs vakarietę, todėl galbūt jau turintis dvejopą požiūrį, – pažvelgėte iš kito taško. Galvojate, kad ir mums reikia keisti naratyvą?

– Daugelio šalių prisitatymo standartinis naratyvas panašus. Pakeisti jį labai sunku. Galima nebent kažką pridėti ir laikui bėgant tai labiau akcentuoti. Aš kasmet 6 mėnesius praleidžiu keliaudamas po pasaulį. Kiekviena nauja šalis mane praturtina, atveria kažką naujo, kas tampa mano „požiūrio kampo“ dalimi. Padalyti savo požiūrio kampo į Rytų ir Vakarų dalis negaliu.

Neseniai dvi savaites praleidau Taivane ir Honkonge. Pamačiau ten daugiau Vakarų nei Rytų. Ir tuo pačiu išvydau du skirtingus pasaulius: vieną – Honkongą, laukiantį savo dekonstrukcijos, antrą – Taivaną, norintį išlikti ir sustiprėti dabartinėje formoje. Bet svarbiausia ten – vienovė, „apmirusi“ forma – ir politinė, ir socialinė, ir ekonominė, kuri patenkina visuomenes abiejose teritorijose ir kuri suprantame užsieniečiui atvykėliui.

Lietuvos vienovė mano sampratoje labai svarbi man pačiam. Galiu pastebėti sovietinės praeities pėdsakus, bet jie man nekliudo, neatstumia. Sovietinė praeitis nėra dalis naratyvo, ji – tik istorijos dalis, nedidelė ir ne tokia svarbi Lietuvą supančiam pasauliui. Nauju naratyvu gali tapti tai, kas bus sugalvota, įgyvendinta Lietuvoje ir kam pasaulis pavydės! Čia galima daug fantazuoti, juk pasaulis dažniausiai pavydi arba technologinių proveržių, arba netikėtų naujovių pramogų ar poilsio industrijoje. Svarbiausia, kad pasaulis nustebtų! O jį nustebinti nelengva. Ypač – nustebinti ilgam!

– Tiems, kurie prisimena ne tokias jau senas eiles pasienyje, bevizis režimas reiškia nepaprastą gyvenimo palengvinimą. Bet jis susijęs ir su viena opiausių mūsų problemų – emigracija. Ukrainiečiai irgi išvažiuoja (taip pat – ir į Lietuvą), kai kurie – dėl kitų priežasčių (karo), kai kurie – dėl panašių (ekonominių). Ką jūs galvojate apie emigraciją? Juk irgi tam tikra prasme esate emigrantas…

– Nelaikau savęs emigrantu. Man buvo mažiau nei dveji, kai šeima persikraustė iš Leningrado apylinkių į Kijevą. Be to, persikraustėme pas giminaičius, kurie ten gyveno, – pas mano senelę, tetą, pusbrolius. Užaugau Kijeve ir laikau save kijeviečiu. O tapti tikru emigrantu galėjau 1988-aisiais, kai nukeliavau Anglijon į savo paties vestuves. Bet netapau. Nenorėjau būtent būti emigrantas, iškeisti sau įprastą ir mėgstamą pasaulį į svetimą ir neįprastą.

Ukrainoje nebeliko eilių prie vizų, užtat automobilių eilės sienos kirtimo punktuose kartais nusidriekia labai ilgos. To priežastimi išties gali būti ne vien keliautojai ir turistai, bet ir paliekantieji šalį ilgam. Nesu migracijos šalininkas, tačiau suprantu, kad dabar migruoja visas pasaulis, tai tapo norma. Tikriausiai pasaulyje daugiau žmonių, pasiryžusių išvažiuoti, nei tų, kurie nori važiuoti pažiūrėti ir sugrįžti.

Viena vertus, tai – bėda šaliai, kuri praranda specialistus, darbo jėgą. Kita vertus, tai – stimulas politinei veiklai kiekvienoje tokioje šalyje, tai akstinas daugiau dirbti gerinant socialines-ekonomines sąlygas savo piliečiams. Kaip padaryti gyvenimą savo šalyje tokiu geru, kad žmonėms nesinorėtų kraustytis kitur – štai užduotis politikams!

– Viename interviu sakėte, kad pro pakeltus Šengeno užtvarus tūkstančiai lietuvių išvyko sutirpti bendrame Europos kultūros buljone. Ką turėjote omeny ir gerai tai ar blogai?

– Visiškas ištirpimas „bendrame buljone“ atima iš pasaulio įvairovę. Šiai problemai – jau daug amžių. Žmogus atvažiuoja į kitą šalį ir jam iškyla pasirinkimas: asimiliuotis ar integruotis? Kai kurios šalys iš visų reikalauja asimiliacijos, nors anksčiau ši taisyklė buvo dar griežtesnė. Lenkijoje 1939 metais buvo taikoma visiškos ukrainiečių asimiliacijos politika. Ir jie „ištirpo“, neišsaugoję savęs, kaip atskiros grupės, kaip savos kultūros ir tradicijų puoselėtojai. Tuo tarpu kinai, patekę į Europos šalis, stengiasi integruotis ekonomiškai, bet niekada nesiintegruoja kultūriškai ir tuo labiau nesiasimiliuoja.

Paprasčiau kalbant, galima, persikrausčius į Londoną, likti lietuviu ir integruotis į Anglijos gyvenimą, o galima asimiliuotis taip, kad niekas nesidomėtų, iš kur esi ir ką protėviai perdavė tau kaip dvasinį paveldą. Aš – už integraciją išsaugant savo kultūrines šaknis, už gimtųjų kalbų išsaugojimą emigracijoje. Bet ir už tos šalies, į kurią nusikrausto emigrantas, kultūros, kalbos bei tradicijų žinojimą.

– Atrodo, kad turite talentą nuspėti ateitį. Kokią matote Europai?

– Europa – gyvas organizmas. Jame nuolat vyksta pokyčiai, įvairūs politiniai procesai, kurie bando nutiesti naujus kelius ir sukurti naujas sienas ten, kur politinės sienos, atrodytų, nebeegzistuoja. Tai, kas vyksta Katalonijoje, gali pasikartoti ir kituose Europos regionuose. Pietų Tirolio – Italijos Alto Adidžės regiono – gyventojai gali prisiminti, kad iki 1918 metų jie buvo Austro-Vengrijos dalimi. Prancūzijos bretonai gali užsimanyti būti tiesiog bretonais.

Reikia suprasti, kad Europa niekada nebus „užšaldyta“ vienoje ir toje pačioje valstybių konfigūracijoje. Bet europinės vertybės privalo likti nepakeičiamomis, tuomet vidiniai procesai nesukels nei vietinių, nei globalių katastrofų. Europa atsilaikys ir ras atsakymus į visus kylančius klausimus. Šitos Europos dalimi ateityje taps ir Ukraina.


NAUJIENOS

DaugiauMažiau
mecenatas pagrindinis partneris generalinis rėmėjas pagrindiniai rėmėjai
rėmėjai informaciniai partneriai partneriai draugai