Monika Liu: visada turiu planą B

Klaipėdoje gimusi, bet jau ketvertą metų Londoną namais vadinanti dainininkė Monika Liu pripažįsta: Lietuvoje būtų buvę lengviau – nebūtų reikėję ragauti nei padavėjos, nei pardavėjos duonos. Bet gyvenimas užsienyje jai suteikė neįkainojamos patirties ir atvėrė platesnius horizontus – tiek karjeroje, tiek mąstyme.

„Bijau laiko. Noriu pamatyti dar daug dalykų‟, – atvirauja elektroninės muzikos gerbėjams pažįstama 28-erių atlikėja, bet prideda, kad ateityje, pavyzdžiui, subrendusi motinystei, galėtų daug nesvarstydama grįžti į Lietuvą.

Todėl ji mielai sutiko pasirodyti liepos 8-10 dienomis vyksiančiame Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime. Monika dainuos verslo, mokslo, politikos ir kultūros festivalyje, kurį Prienų rajone, „Harmony park“ teritorijoje rengia Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga.

Ruošėsi teisės studijoms

Tėvai M.Liubinaitę (tokia jos tikroji pavardė, Monika Liu tėra scenos vardas) kalbino rinktis rimtą profesiją, pavyzdžiui, siekti advokatės karjeros. Mergina puoselėjo panašias mintis, net ruošėsi teisės studijoms, bet genai nugalėjo (jos mama yra profesionali muzikė, tėtis – irgi muzikalus).

Monika nuo vaikystės lankė baletą, vėliau griežė smuiku, dainavo, tad nieko keisto, jog pasirinko džiazo studijas Klaipėdos universitete. Bet neilgam – netrukus laimėjo prestižinio JAV Berklio koledžo stipendiją. Tačiau už Atlanto neužsibuvo – po trijų semestrų studijas pristabdė ir persikėlė į Londoną, kur jau anksčiau buvo įsikūręs mylimasis – vienas geriausių Lietuvos būgnininkų Marijus Aleksa.

Taip išsipildė sena atlikėjos svajonė – gyventi Londone, vienoje iš pasaulio muzikos sostinių. Anot jos, tai yra pilnas galimybių, puikus miestas jaunam meniškos sielos žmogui, nors ir nelengvas gyventi, vis tikrinantis, kiek ir ko iš tiesų nori.

Londone, kur jau gyveno nemažai draugų, įsikurti buvo paprasčiau, nors lietuvė iki šiol ten jaučiasi svetimesnė nei JAV. Jungtinėse Valstijose, anot jos, gyvenama šia diena. Jei tą dieną ten esi, esi tos kultūros dalis. Jungtinė Karalystė stipriai skiriasi ir istoriškai, ir kultūriškai, turi gilias tradicijas.

Būrė gyvenimą Niujorke

Pažėrusi pagyrų Londonui, dainininkė prisipažįsta, kad jos svajonių miestas Nr. 1 – Niujorkas. Jame nesyk lankėsi studijuodama netolimame Bostone ir vis mesdavo burtus, kad tik jame kada nors gyventų.

Ar ateityje grįš už Atlanto studijuoti ir kurti, Monika kol kas neįsivaizduoja, bet šaliai, kuri kelia daug gerų prisiminimų, nesako tvirto „ne‟.

O gali būti, kad gyvenimo kelias pasuks atgal Lietuvon. Juo labiau, kad dabar yra progų ir galimybių gimtąją šalį lankyti kur kas dažniau, tad Monika nespėja pajusti gyvenanti svetur.

Gal todėl ji, paprašyta trumpai nusakyti savo dabartinę padėtį, trumpai pamąsto ir ištaria: „lietuvė, gyvenanti užsienyje‟. Būtent taip dainininkė visur prisistato – Lithuanian. Nežino, kur ateityje nuves likimas, todėl emigrante savęs nevadina. „Emigracija – Lietuvoje skaudus žodis‟, – šypteli.

„Visokių minčių būna, bet kol kas nenoriu atgal, – pasakoja dainininkė. – Noriu pamatyti daugiau pasaulio, žmonių. Žinau, kad visada galėsiu sugrįžti į Lietuvą.

Viskas arti. Atstumą skaičiuoju nebe kilometrais, o valandomis. JAV atstumas buvo labiau justi, dabar – ne. Gal, kai norėsiu turėti šeimą, vaikų, reikės apsispręsti dėl vietos, bet kol kas to nėra, galiu neprisirišti prie vietos.‟

„Londone esi niekas‟

Užsienyje lietuvei atsivėrė platesni horizontai, tačiau prislėgė buities rūpesčiai. Pašnekovė dėl to nesisieloja. „Nežinau, ar buitis trukdo kūrybai… Lietuvoje būtų paprasčiau ir lengviau. Mažesnė šalis, visus pažįsti, gyveni tarsi vienoje didelėje šeimoje.

Man teko daug galvoti, daug ką veikti – ir padėklus panešioti, ir pardavėja padirbti. Lietuvoje nebūčiau to dariusi, nes būtų užtekę lėšų pragyventi. Yra pažinčių, nuveiktų darbų, tad jau esi kažkas. Londone esi absoliučiai niekas, kiekvieną kartą turi pradėti nuo nulio, nuolat lipti per save. Galvoje vyksta lūžiai, jie būna skausmingi. Nėra lengva. Bet gyvenimas čia – neįkainojama patirtis jaunam žmogui, nes mąstyme atsiveria horizontai, o tai atsispindi kūryboje. Nežinau, kaip būtų, jei buitis būtų komfortiška. Jau pripratau, juk prisitaikai. Sąlygos nėra tragiškos, nors ir ne komfortiškos. Jei labai noriu kažką daryti, vis tiek padarysiu. Jei noriu nupiešti didžiulį piešinį, nupiešiu, nors nėra patogu. Todėl Londoną ir vadinu testuojančiu miestu – jis tikrina, kaip nori, kiek nori, ar iš tiesų nori. Sutinki daug bendraminčių, įkvepiančių žmonių – tai svarbiausia. Reikia aplinkybių, kurios įkvėptų, parodytų, kaip, kas ir ką daro. Lietuvoje juk visus pažįsti ir viską žinai.‟

Pašnekovė tikina nėsyk nepatyrusi akimirkos, kai norėtųsi viską mesti ir krautis lagaminus Lietuvon. „Gal ji ateis su laiku. Bijau laiko. Noriu pamatyti dar daug dalykų. Mes visada turime planą B – grįžti į Lietuvą. Turbūt noriu daugiau ir įvairių žmonių. Kai grįžtu, Lietuvoje man visada taip gera. O kol kas aš dar čia, gal net kažką studijuosiu. Londonas meno dalykų studijoms – labai geras miestas‟, – apie svajones atsargiai užsimena Monika.

NAUJIENOS

DaugiauMažiau
MECENATAS PAGRINDINIAI PARTNERIAI GENERALINIS RĖMĖJAS PAGRINDINIS RĖMĖJAS