Jurga Šeduikytė: lietuviai man yra pati šauniausia tauta pasaulyje!

Jurga Šeduikytė

Jurga Šeduikytė kalbėdama apie kūrybą pabrėžia, kad jai labai svarbus tarpusavio bendradarbiavimas ir dialogas. Gimusi Klaipėdoje, gyvenusi Telšiuose, Palangoje, Vilniuje ir net Maskvoje, Jurga nuolat buvo priversta pernelyg neprisirišti prie aplinkos. „Gali išvažiuodamas toliau gerbti savo kraštą ir skleisti geras žinias apie jį, tokiu būdu neprarasi ryšio“ - teigia atlikėja, bet pastebi, kad pačiai namai yra ten, kur lietuviška gamta.

Anksčiau esi sakiusi: „muzika – svarbiausia, nes ji padeda atsipalaiduoti“. Ar ši taisyklė vis dar galioja?

Tai labai seniai sakiau, dabar daug kas yra pasikeitę: daug keliavau, atsirado šeima. Man muzika yra sunkus darbas su savimi, su aplinka. Nieko nėra smagiau kaip kurti, bet tik, kai tu jauti atsakomybę už žodį, už tai, ką tu transliuoji publikai. Man svarbiau ne išsisakyti, o kurti dialogą. Būna kankiniesi mėnesį laiko, nieko nesugalvoji, kaip ten galėtų būti, kaip apsakyti. Dabar mano požiūris į dainos žodžius labai keistas, nes jie daug ką užslepia. Tai, kas turima omenyje apie paprastus dalykus, pasakojama visai kitais žodžiais, todėl dabar ieškau minimalistinės tekstinės formos, bet pradžioje gimsta muzika.

Kuri dainoms žodžius tiek lietuvių, tiek anglų kalba. Yra skirtumas, kuria kalba reikšti mintis?

Aišku, kad yra! Aš labai skeptiškai vertinu savo anglų kalbą. Dabar situacija mūsų šalyje pasikeitusi: daug kas mokosi anglų kalbos jau nuo pirmos klasės, daug keliauja. Kita vertus, žmogus, kuriam tai nėra pirmoji kalba, rimtai į ją nežiūri, žaidžia su savo žodyno bagažu ir tai būna toks siauras požiūris į gyvenimą, labai paprasti dalykai. Laimi tie žmonės, kurie randa bendrą vardiklį ir jiems pavyksta paprastai įvardinti tai, kas yra bendra. Aš norėčiau plėsti savo kalbos žinias. Kartais patenku į situaciją, kai daina rašosi viena ar kita kalba, arba žodžių dar nėra, bet tu iš kažkur jauti, kad tai turėtų būti angliškai. Ir galvoji, dieve, vėl ta anglų kalba, kaip čia išsisukti?  Mano stiprioji pusė – tekstai lietuvių kalba ir stengiuosi to nepamiršti.

Kaip gimsta tavo dainos?

Supratau, kad geriausias metodas yra fiksuoti tai, kas vyksta aplinkui. Būna ateina frazė, kur galvoju: „Va čia tai geras!“. Pačią geriausią frazę užsirašau ant veidrodžio, kad nepamirščiau. Dabar pas mane ant veidrodžio parašyta: „Geriausios mintys yra tos, kurios rezonuoja“, ne tos, kurios keistos, kažkodėl atėjo, verčia per tai išsakyti savo požiūrį į gyvenimą, net jei niekam neįdomu, ką tu galvoji apie tą gyvenimą. Įdomiausia gyvenimo forma yra ta, kuri atliepia, kai žmonės randa kažką sau, supranta apie ką tu šneki.

Kokie tavo ateities planai, ambicijos?

Ambicijos visada yra maksimalios, nes menininkas nori šnekėtis su žmonėmis, jis gyvena pasaulyje, nori po jį keliauti. Tik kakta atsiremi į galimybes, kiek gali tai sau leisti. Kelionės į užsienį yra su grupe, o tai kainuoja. Žvelgiant su realybės atspalviu, aš noriu sukurti naują albumą, surinkti komandą jam atlikti ir maksimaliai įtraukti aplinkinius į kūrybinį procesą, nes iš to yra gimę ir gimsta geriausi kūriniai. Aš labai norėčiau, bet nežinau ar man tai išeis. Jis bus minimalistinis, daugiau šviesus, negu tamsus. Labiau paprastas, nei sudėtingas ar apkrautas. Tai yra kryptis, kuria aš stengiuosi eiti, gal dabar nepavyks, gal tik po dvidešimties metų, bet stengtis verta.

Aš iš savo pusės galiu sukurti kūrinius, jausti, kas mano viduje, kokią žinutę transliuoju. Visada ieškau ir noriu rasti žmones, kuriems svarbūs panašūs dalykai, tada su jais pakeliui. Kai atlikti kūrinius susirenka labai skirtinga komanda, tai tokia kūryba nėra ilgaamžė ir ne tiek motyvuoja. Aš kuriu muziką ir mielai ja dalinčiausi su kitomis meno formomis.

Kiek svarbus dialogas su publika? Kokių minčių atneša?

Labai svarbus. Todėl galvoju, kaip čia tą albumą tokį sukurti. Aš gyvenime esu šviesesnė, paprastesnė ir linksmesnė nei dainose, tai ir galvoju, kur yra ta priežastis? Kai sėdu kurti, kažkaip vienaip viskas krypsta, kažkokios liūdnos melodijos - iš šono visada stebiu tą procesą. Aš dabar pradėjau truputėlį gitara groti ir pamačiau, kad kiek kitokia spalva išeina. Na, ne labiau mažorinė, bet tas šviesus liūdesio atspalvis, kuris man visada labai gražus dainose, pasipildo aktyvumu, kurio gal trūko, labai to noriu naujame albume. Smagiausia, kad greta muzikos radosi ir kitų sričių: buvo teatro studijų etapas, vaidyba teatre, kine - labai daug minčių iš ten ateina.

Neseniai atlikote pagrindinį vaidmenį pirmajame lietuviškame siaubo žanro filme. Kokie įspūdžiai?

Geri įspūdžiai, buvo keista būti ten, kur žmonės sako, kad nesuprasiu. Čia nurauna, nuneša, negali sugrįžti į gyvenimą. Iš tikrųjų, jei su žmonėmis praleidi 12-14 valandų per parą, pradedi juos pažinti, matai kaip jie elgiasi ribinėse situacijose, kaip bendrauja su žmonėmis, prisiriši prie jų, o po to viskas staiga baigiasi. Tai - labai keistas jausmas, nes teatre tokie dalykai vyksta po truputi: baigiasi, bet tu žinai, kad baigsis, turi savo gyvenimą. Čia savo gyvenimo tuo metu neturi, ačiū Vidui, kad mane išleido. Viskas labai sudėtinga, grįžti namo, bet negali ten padalyvauti, nes turi pamiegoti, pailsėti ir vėl grįžti.

Ar tavo vyras aktorius ir režisierius Vidas Bareikis davė patarimų?

Ne, toje situacijoje nesikišo. Supratau, kad tai yra labai individualu ir išvadas aš turiu pasidaryti pati. Sau susirašiau tam tikras taisykles galvoje, kuriomis reikia vadovautis. Pirma buvo, kad manęs nėra, yra režisierius ir aš privalau pabandyti per save įgyvendinti jo viziją, atsiduoti maksimaliai, pamiršti kažkokias ribas, normas, nes priešingu atveju, tai nesuveiks. Man tai buvo labai įdomi patirtis.

Tavo kūryboje labai dažnas kelionių, namų motyvas. Kiek tau svarbios kelionės?

Man kelionė gal net svarbiau negu muzika, nes aš į ją labai filosofiškai žiūriu. Turi vykti ir vidinė kelionė, kad žmogus būtų ir sau įdomus, ir kitiems. Priešingu atveju, mes prastovime vietoje, nespėji nieko padaryti ir viskas baigiasi - nieko nėra. Mano svajonė yra su tuo, ką darau, su muzika, pakeliauti po pasaulį ir jį pamatyti ne per turisto prizmę.

Esi daug kartų keitusi gyvenamąją vietą, miestą. Ar lengva prisitaikyti?

Gal man taip likimas sutvėrė, kad aš dažnai turiu keisti gyvenamąją vietą ir tai dažniausiai būna kas metus. Studijų metais, per kokius penkerius metus aš 6-7 kartus pakeičiau gyvenamąją vietą. Labai nemėgstu kraustytis, nemėgstu daiktų išpakuoti ir vėl juos dėti, bet labai mėgstu, kai tu ateini į naują vietą ir ją apgyvendini pagal savo vidinį potyrį.

Kurį laiką gyvenai Maskvoje, su kokiu požiūriu į lietuvius susidūrei?

Vidas stojo į režisūrą, jie labai gerbia Lietuvių režisierius, jaučiama nostalgija Baltijos šalims, nes daugelis jų yra ilsėjęsi Palangoje, Jūrmaloje. Jokio priešiškumo aš nepajutau. Iš tikrųjų, priklauso nuo to, su kuo tu šnekiesi. Prie ruso prieiti yra labai sunku, daugelis turi agresyvę kaukę, su kuria tokiame milijoniniame mieste lengviau gyventi. Kai tą kaukę nusiima: prisėda kokia bobutė vaikų žaidimo aikstelėje ir pradeda „bėdavotis“ - aš klausau, man taip gražu. Realiai, žmonės nelabai skiriasi, ypač kai jie šneka apie tai, kas jiems skauda. Per visą pasaulį žmogumi nebūsi, turi sau apsibrėžti kažkokį kilometražą, kur turėtų būti namai, o visa kita yra draugiškai nusiteikusi aplinka, su kuria reikia palaikyti ryšį, pasiimti viską, kas yra geriausia. Pats ieškodamas gali sugaišti kokius penkiasdešimt metų, o žmonės kitoje šalyje jau tai surado kur kas seniau ir plėtoja toliau, tai kodėl tuo nepasinaudoti?

Koks tavo požiūris į tuos žmones, kurie išvažiuoja gyventi svetur?

Labai teigiamas. Aš kiek ramiau žiūriu, nes užsienis yra daug kur pažengęs toliau negu mes, nes jis turėjo nenutrūkstamą procesą, eigą ir iš to daug ką galima pasiimti sau, pasiimti savo profesiniam patyrimui, bet neigti savo kraštą ir sakyti, kad aš jo nemyliu, nes ten viskas blogai, tai jau yra nesąmonė. Negali būti viskas blogai. Gali išvažiuodamas toliau gerbti savo kraštą ir skleisti geras žinias apie jį, tokiu būdu neprarasi ryšio, tu esi tam svarbus. Žmogus yra svarbus tada, kada jis pats taip galvoja, nes visi kiti rūpinasi visų pirma savo problemomis. Tą ryšį tu turi užmegzti pats, jį atnaujinti ir auginti.

Šiemet liepos 10-13 dienomis koncertuosi Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime 2014. Tau susitelkimas yra svarbu?

Aš labai palaikau šitą suvažiavimą, nes manau, kad jei žmonės kalbasi, bėdos sprendžiasi, jei jie nesikalba, bėdos lieka stabilioje pozicijoje. Suvažiavimas būtų prasmingiausias, jeigu iš jo gimtų kažkokie bendri projektai, nes lietuviai man yra pati šauniausia tauta pasaulyje. Kitų aš tiek nepažįstu, nesu tiek įsigilinusi, žmonės man yra labai artimi ir labai buvo gera sugrįžti iš svečios šalies gyventi čia. Per bandymą kartu kažką kūrybiškai nuveikti, lietuviai gali pamilti savo šalį ir žmones, kurie joje gyvena. Aš pasigendu bendro kūrimo. Lietuviai yra labai išplitę po visur. Bendrai kurdami su tais, kurie čia liko, jie gali visai smagiai jaustis, nes tai yra tas bendrumo jausmas, kurio trūksta dirbant užsienyje ir siekant karjeros aukštumų.

NAUJIENOS

DaugiauMažiau
MECENATAS PAGRINDINIAI PARTNERIAI GENERALINIS RĖMĖJAS PAGRINDINIS RĖMĖJAS