Indonezijoje žinią apie Lietuvą skleidžianti lietuvaitė neslepia ambicijos tapti šalies ambasadore

Klaipėdoje užaugusi dvidešimt septynerių metų Giedrė Simanauskaitė beveik kasmet gyvena vis kitoje pasaulio šalyje. Turinti psichologijos bakalauro ir kultūrinės antropoligijos magistro diplomus mergina yra gyvenusi Ispanijoje, Prancūzijoje, Slovėnijoje, Švedijoje, Šveicarijoje. Beveik dešimtmetį dirbusi neformalaus ugdymo srityje, šiuo metu Giedrė gyvena Indonezijoje ir mezga ryšius tarp šios egzotiškos šalies ir Europos verslo bei švietimo srityse.

Paklausta, kokių turi ateities planų, Giedrė nesutrinka: „Noriu susikurti gyvenimą tokį, kad galėčiau pusę laiko praleisti Azijoje, o pusę Europoje,“- aiškiai savo ateities planus dėsto mergina. 

Nors ateities perspektyvoje lietuvė norėtų turėti savus namus ir tiki, kad nesėkmės kortose žada sėkmę meilėje, dažnai keliaujanti mergina nežada sustoti. Jos siekis, kad pasaulyje būtų daugiau aplankytų vietų nei neaplankytų, planuoja išmokti dar bent vieną užsienio kalbą ir, apskritai, kaip pati sako – „įgyvendinti bent „67% sugalvotų dalykų“. Karjeros srityje užmojai ne ką mažiau ambicingi. Merginos siekis ateityje tapti Lietuvos ambasadore Slovėnijoje arba Indonezijoje.

Didžiausiu savo įkvepimo šaltiniu Giedrė įvardina ją supančius žmones. „Man daugiausiai įkvėpimo atneša tas baltas pavydas klausantis kitų žmonių pasiekimų, atradimų ir nuveikimų. Tada pats sukrunti, pradedi judinti galvą judinti ir postūmiai ateina. Džiaugiuosi, kad mane supa aktyvūs ir sėkmingi žmonės. Jie ir įkvepia“, - teigia mergina.

Prieš išvykdama gyventi į Indoneziją, Giedrė spėjo ne tik aplankyti didžiąją dalį Europos, bet ir keliose šalyse buvo apsistojusi ilgesniam laikui. Puikias sąlygas keliauti sudarė pasirinktos jungtinės magistro studijos. Studijų metu teko kas pusmetį kraustytis gyventi vis į kitą Europos šalį. Mergina pripažįsta, kad studijų metais Europa tapo per maža. „Europa tapo pažinta ir kraustytis iš Paryžiaus į Barseloną pasidarė tas pats, kaip pakeisti butą Vilniuje,“ – sako Indonezijoje gyvenanti lietuvė.

Tolimesnės pasaulio šalys kelionių entuziastę viliojo ne tik naujomis patirtimis ar nuotykiais, bet ir malonesniu klimatu, ypač žiemos metu. Taip Giedrė atsidūrė egzotiškoje ties pusiauju išsidėsčiusioje Indonezijoje, kur ištisus metus temperatūra viršija 20 laipsnių šilumos. Šalį sudaro daugiau kaip septyniolika tūkstančių salų, turbūt panašiai tiek atrastume ir kultūrinių skirtumų lygindami su Lietuva.

Iš pradžių iššūkiai tolimojoje šalyje merginą pasitikdavo kiekviename žingsnyje. Teko įprasti, kad prieš pereinant gatvę reikia aukštai iškelti ranką, mat tik tada automobilių vairuotojai teikdavosi sustoti. Indonezijoje tokia „rankos taisyklė“ – kasdienybė. Judriose gatvėse vairuotojai retai paiso pėsčiųjų interesų, net jei šie kantriai laukia prie perėjos.

Nors vidutiniškai tūkstančiui gyventojų Indonezijoje tenka tik apie 80 automobilių, turint omenyje įspūdingą šalies gyventojų skaičių, tai yra beveik 19 milijonų automobilių gatvėse. Nenuostabu, kad kur kas patrauklesnė susisiekimo priemonė spūstyse – motoroleris. Šia transporto rūšimi naudojosi ir lietuvė. Tiesa, Giedrė pripažino, kad važiuoti motoroleriu lyjant tropiniam lietui buvo tikras iššūkis: smarkus lietus vos per vieną minutę gali paskandinti miesto gatves.

Ilgiau pagyvenus svečioje šalyje daugybė dalykų nustojo stebinti. „Iššūkis buvo važiuoti motoroleriu tropiniam lietui lyjant, kai lašai užtvindo gatves per minutę. Taip pat plaukti vietiniu laivu dvi dienas ir dvi naktis iš vienos salos į kitą, valgyti ryžius triskart per dieną, kiekvienam sutiktąjam patvirtinti, kad esi soti ir išsimaudžiusi“, - patirtimi dalinasi Giedrė.

Nepaisant to, kad gatvėje sutikti vaikai vis dar neretai šūkteli „bulee bulee“ (šis žodžių junginys indoneziečių kalboje reiškia baltas žmogus, užsienietis arba albinosas), lietuvė teigia jaučianti, kad abu pasauliai joje jau yra sumišę. Išmokta indoneziečių kalba leido iš arčiau susipažinti su vietine kultūra, lengviau užmegzti pokalbį su Indonezijos gyvetojais, suprasti jų savitą pasaulėžiūrą, kuri ir pačiai tapo artima. Ypač savimi mergina didžiavosi, kai pavyko su vieno Indonezijos fabriko darbuotojais telefonu suderinti tinkamas kainas bendraujant tik indonezietiškai.

„Galiu suspėti su intensyviu eismu, nebesinervinu, kai dalykai nevyksta arba vyksta lėtai, kas rytą geriu vietinės senolės sumaišytas sultis, žadančias amžiną jaunystę. Aš čia net išmokau atidaryti kokosą su mečete ir dabar jau nebemirštu iš nuostabos, kai prieš mano akis atsiranda puodelis su kobros krauju,“ – vardina įspūdžius mergina.

Tolimojoje Pietryčių Azijos šalyje veikli mergina netrunka susirasti užsiėmimų. Vienas sau išsikeltų iššūkių – išmokti plaukioti banglente jau tampa realybe. Mergina pasigyrė, kad atsistoti ant banglentės jai pavyko iš pirmojo karto, o ir, apskritai, kiekvienas rytas atneša daug teigiamų emocijų.

Gyvendama Indonezijoje Giedrė išmoko matyti daugiau kūrybiškų sprendimų įvairiose situacijose, nei anksčiau. Pastebi, kad dabar asmeninės galimybių ribos tapo platesnės, o tai stiprus pagrindas ateityje sau kelti dar drąsesnius iššūkius ir užduotis.

Paklausta ar pavyksta palaikyti ryšį su Lietuva, mergina užtikrintai tai patvirtina. Lietuvoje likusiems draugams ir artimiesiems siunčia nuotaikingus atvirlaiškius, dalinasi savo išgyvenimais ir potyriais. Taip pat daug dėmesio skiria Lietuvos žinomumo Indonezijoje didinimui.

„Kartą per mėnesį mokiniams arba studentams pristatinėju Lietuvą interaktyvios pamokos metu, nes man svarbu, kad Lietuva taptų labiau žinoma, o vietinių žmonių pasaulio supratimas prasiplėstų. Be tarpininkavimo vaidmens verslo ir švietimo srityse, šiuo metu vykdau vieną projektą „Mokymasis vardan darnaus vystymosi“ (iš angl. k. „Learning for sustainable development“), kurio metu balandį į stažuotę Lietuvoje atvyko vienas žmogus iš Indonezijos,“- pasakoja neformalaus ugdymo sirtyje ne vienerius metus dirbusi G. Simanauskaitė.

Pamokų metu sutikti žmonės dažnai Giedrės klausia, kaip atrodo ta tolima Europos valstybė Lietuva. Tarp daugybės įvairių istorijų, daugiausiai dėmesio sulaukia merginos pasakojimas apie pomėgį su seneliu žvejoti ant ledo. Šis merginai svarbus atsiminimas indoneziečiams skamba kaip didi iliuzija.

DALYVAUKIT PASAULIO LIETUVIŲ JAUNIMO SUSITIKIME 2014

NAUJIENOS

DaugiauMažiau
MECENATAS PAGRINDINIAI PARTNERIAI GENERALINIS RĖMĖJAS PAGRINDINIS RĖMĖJAS