A.Mamontovas: už emigraciją mes irgi kovojome

Andrius Mamontovas

Emigracija yra vienas iš dalykų, už kuriuos kovojome prieš tris dešimtmečius ir kuriuos gavome su nepriklausomybe, sako dainininkas Andrius Mamontovas. Galimybė rinktis, kur gyventi, buvo lyg uždraustas skanėstas: „Įsivaizduokite – 50 metų buvome uždaryti nuo viso pasaulio. Natūralu – kai tau kažko ilgai neduoda, o paskui staiga duoda, persivalgai.‟

Atlikėjas įsitikinęs: emigracijos srautas nusistovės, jei gyvenimas gerės. Bet pirmiausia jis siūlo įveikti viduje tūnančius priešus: smurtą, savižudybes, alkoholizmą, patyčias, tamsumą, o užvis labiausiai – abejingumą.

Legendinės grupės „Fojė‟ įkūrėjas, balsas ir dainų autorius, kino ir teatro aktorius, muzikos spektakliams ir kino filmams kūrėjas, pristatantis naujausią albumą „Degančios akys‟, šią vasarą koncertuos ir Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimo scenoje.

Artėjant pasirodymui tradiciniame verslo, mokslo, politikos ir kultūros festivalyje, kuris Prienų rajone, „Harmony park“ teritorijoje rengiamas liepos 8-10 dienomis, A. Mamontovas pasidalijo mintimis apie emigraciją, išeivius ir Lietuvos visuomenės raidą.

Nuolat koncertuojate užsienyje gyvenantiems lietuviams. Kokia jums atrodo pasaulio Lietuva?

– Labiausiai pastebiu, kad lietuviai, gyvenantys kurioje nors kitoje šalyje, ten prisitaiko, iš dalies perima tos šalies tradicijas, žmonių bendravimo ypatumus. Tas labai matyti.

Sakykime, Skandinavijoje jie ramesni. Airijoje – airiai laikomi draugiškiausia pasaulyje tauta – lietuviai atrodo draugiškesni, perima draugišką požiūrį į kitą žmogų. Amerikoje gal daug tokių, kurie turi verslą, laisvai reiškia mintis.

Nacionalinis charakteris, lietuviškos savybės niekur nedingsta, bet asimiliuojasi ir, susimaišiusios su vietos tradicijomis, įgauna naują atspalvį.

– Šiemet pasirodysite ir Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime. Kokią žinią norite perduoti jo dalyviams?

– Mano žinia visada slypi mano dainose. Dažniausiai nelabai turiu ką prie savo tekstų pridurti. Mano žinia visada yra: nebijok būti savimi, būk, kas esi, nieko nebijok.

Po vieno koncerto Švedijoje žurnalistams sakėte: Lietuvoje kalbama apie neigiamus emigracijos padarinius, bet mums, muzikantams, tai geras dalykas. Kiek daug pamatai ir sužinai vykdamas koncertuoti svetur gyvenantiems tautiečiams!Ką galvojate apie emigraciją?

– Tai yra tas dalykas, už kurį mes irgi kovojome. Tai yra galimybė žmogui pasirinkti, galimybė gyventi kitoje šalyje. Mes ją taip pat gavome su laisve ir nepriklausomybe.

Manau, kad emigracija turėtų nusistovėti. Įsivaizduokite – 50 metų buvome uždaryti nuo viso pasaulio. Sovietų Sąjungos siena vadinosi geležinė uždanga. Mes į tą pusę žiūrėdavome, mums ten viskas buvo labai įdomu, bet ji buvo uždaryta. Natūralu – kai tau kažko ilgai neduoda, o paskui staiga duoda, tu persivalgai.

Tas pats su migracija. Kol svarstyklės išsilygina, jos svyra tai į vieną, tai į kitą pusę. Manau, toks emigracijos mastas vis dar yra pasekmė to, kad buvome uždaryti nuo pasaulio. Kol nenusistovės balansas, emigracija vyks. Paskui ji kuriuo nors momentu, jei Lietuva vystysis ir gyvenimas gerės, turėtų nusistovėti.

Prieš dešimtmetį žiniasklaidoje pasirodė 11 jūsų įsakymų. Vienas skelbė: Turėk savo nuomonę. Lietuvoje žmonės turi nuomonę apie tai, ko nematė ir negirdėjo. Kai pamato ir išgirsta, tos nuomonės nebeturi. Nebijok to, ką galvoji ir jauti apie vieną ar kitą dalyką. Kalbėk tik tai, už ką gali guldyti galvą.Gal ta nuomonė, ko nematėme ir apie ką negirdėjome, verčia kai kuriuos išvažiuoti, nepriimti kitokių, neįsileisti pabėgėlių?

– Pataisysiu save – mes išties dar nepagiję nuo tos ligos. Perskaitę vien straipsnio pavadinimą, jau komentuojame, apie ką tas straipsnis. Kas nors paskelbia, kas pasirodys naujas lietuviškas filmas, visi iškart turi nuomonę apie jį, bet kai paskaito ar pažiūri, nebežino, ką pasakyti.

Manau, mes vis dar mokomės būti laisvi, demokratiški. Dar turbūt turėtų pasikeisti viena ar dvi kartos, kol išmoksime ne tik turėti nuomonę, bet ir tinkamai ją pasakyti. Esame procese. Natūralu, kad vienai tvarkai keičiantis kita tvyro chaosas. Jo mūsų gyvenime dar netrūksta.

Tuose pačiuose įsakymuose siūlėte: Kalbėk tik tada, kai nebegali tylėti.Dėl ko negalite tylėti šiandien?

– Dėl savižudybių masto ir kad nieko nedaroma iš valdžios institucijų pusės. Nematau veiksmingų žingsnių, nors valdžios institucijos turi visus reikiamus įrankius sumažinti šios tragedijos mastą. Apie tai negaliu tylėti.

Su „Jaunimo linija‟ vykdome iniciatyvą „Nebijok kalbėti‟, važinėjame po Lietuvos miestus, kalbamės apie tai ir bandome išsklaidyti mitus bei kai kuriuos keistus žmonių įsitikinimus ar baimes, bandome suteikti informacijos, kas tai yra per dalykas.

Neseniai tapote prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos kampanijos Už saugią Lietuvą“ ambasadoriumi. Ar mūsų šalyje gyventi nesaugu?

– Lietuvoje gyventi pakankamai saugu, jei žmogus adekvačiai elgiasi. Mes neturime didelių pavojų – nėra terorizmo, nuodingų augalų ar gyvūnų, kurie gali tave nužudyti. Nebūna nei žemės drebėjimų, nei ugnikalnių išsiveržimų, nei potvynių ar liūčių, kurios viską nuplauna. Mūsų aplinka yra pakankamai saugi ir graži. Turime visus keturis metų laikus, esame tauta, kuri atrodome gražiai kaip žmonės. Tiesiog dar nemokame tais dalykais džiaugtis.

Bet statistika niūri. Kas valandą užregistruojama po 5 pranešimus apie smurtą artimoje aplinkoje. 19 tūkst. vaikų auga socialinės rizikos šeimose. Per 3 tūkst. vaikų gyvena sovietmetį menančiuose globos namuose, kas trečias mokinys patiria patyčias. Esame vieni pirmųjų Europos Sąjungoje pagal suvartojamo alkoholio kiekį ir pagal savižudybių skaičių. Kaip pagerinti šiuos rodiklius?

– Manau, kad visos šitos problemos kilo iš baisingos tamsybės ir neapsišvietimo. Visų pirma žmonių švietimas visais šiais klausimais turėtų būti prioritetas. Švietimas ir kultūra sprendžia šias problemas. Aišku, yra socialiniai klausimai ir taip toliau.

Bet žmonių suvokimo lygis kartais iš tikrųjų gąsdina, ypač kai nuvažiuoji į provinciją ir paklausai, kaip žmonės kalba. Kai kurie tai daro, nes nesupranta, nežino kai kurių dalykų. Šioje vietoje švietimo ir kultūros politika turėtų būti dar tobulesnė ir aktyvesnė. Visos šios problemos kyla iš tamsybės, nežinojimo ir nesuvokimo.

Esate sakęs, kad, siekdami laisvės, turėjome aiškų priešą. Dabar priešas slypi mūsų viduje. Kas yra tas vidinis priešas?

– Tai ir yra – visos šitos problemos: smurtas, savižudybės, alkoholizmas, patyčios, mūsų tamsumas. Tai ir yra mūsų didžiausias priešas. Su šiais dalykais labiausiai reikia kovoti. Visus tuos dalykus labiausiai vienijantis priešas yra abejingumas.

NAUJIENOS

DaugiauMažiau
MECENATAS PAGRINDINIAI PARTNERIAI GENERALINIS RĖMĖJAS PAGRINDINIS RĖMĖJAS